Turėjau galimybę kelias savaites atsigauti, kai vyras iškeliavo slidinėti, o aš pasikviečiau savo tėvus į pagalbą (atvažiuoja jie traukinuku, iš kito miesto). Nors nuovargis kaip ir nedingo, bet nuveikiau tiek daug! Ir turėjau nerealių progų pabūti tiesiog savimi :) Po to iš karto apsirgo mano mažiukai, netgi su antibiotikais. Bet gi tai ne veltui, aš gi nenorėjau jų matyti akyse, bent taip išrėždavau piktai jiems, ir taip vyko jau kurį laiką. Ir, vietoje to, kad patirčiau dar daugiau nuovargio prižiūrint mažiukus, gavosi priešingai! Jie ėmė kuo puikiausiai žaisti kartu, tokie linksmučiai, pokštininkai, čiauškučiai, ramučiai ir taip nuostabiai sutaria! Ir, negana to, tėtis pasisiūlė atvažiuoti pabūti su mažiukais, kai su vyresniąja važiuosime į Vilnių visai dienai :)
Ir čia dar ne viskas (oi, tiek minčių, nesigaus nuosekliai parašyti viską :)). "Užsisakiau" iš gyvenimo surasti įdomų ir mane įkvepiantį tikslą, ir vat dabar kaip tik ir pasipylė seniai užslėptos idėjos, ir dar taip visos grūdasi, lipa viena kitai per galvas. Tada ir užplūdo mane ta didžioji gerų emocijų banga...
Ir tai dar ne viskas. Šiuo metu mažiukas miega, o mergaitės lipdo iš plastelino, ir dar taip draugiškai sutardamos, kaip jau laaabai seniai bemačiau! Tiesa, jau ir vakar vyresnėlė vėl ėmėsi vaikiukų globos, namų ruošos darbelių ir šiaip visaip stengėsi man pagelbėti.
Gerai, reikia ramiai pakvėpuoti, raminti emocijas :). Nes, taip sakant, lazda turi du galus, jei bus didžiulė persvara, gali atsukti man ir kitą galą, o tada jau užkluptų tokio pat dydžio banga, bet tik jau ne teigiama. Tikiuosi pavyks išlaikyti pusiausvyrą ;)
Ir dabar vėl sugrįžta tas jau senokai patirtas labai geras jausmas, kai noriu būti su savo vaikais, noriu juos apkabinti, glausti, jausti juos šalia...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą