Žiūriu į jį ir nematau, bandau prisiliesti ir neprisiliečiu, noriu išgirsti ir negirdžiu - tai Aš --- už visų žodžių, regimybių ir pojūčių. Toks amžinai esantis. Toks nei didelis, nei mažas, nei apšviestas, nei užtamsintas, nei skaidrus, nei drumzlinas, nei tyras, nei nuodėmingas, nei gimęs, nei mirsiantis... toks šioje akimirkoje, čia ir dabar. Štai toks aš ESU.Dar tiek toli nepažengiau. Tai ištrauka iš knygos aprašymo. Bet vat skaitant šiuos žodžius širdis suvirpa. O kažkada... O kažkada tikriausiai nebūčiau ir prisileidusi tokių žodžių be ironijos. Tiesiog nepriimdavau panašios informacijos. Ir... bijojau žodžio "Dievas" (supratau skaitydama knygą). Dabar į tai žiūriu visai kitomis akimis ir matau, kiek daug žmonių aplinkui šis žodis sukelia jei ne akivaizdžią baimę, tai kokį tais nerimą. Tikriausiai dar nuo senovės taip buvo skiepyta, kad Dievo reikia bijoti, kad jis atpildys už negerus darbus ir t.t. ir pan. Tikriausiai. Man pačiai dar iki šiol toks jausmas kildavo - rūstus niekad nesišypsantis dėdulė grūmoja pirštu. Netgi bijojau ištarti sau mintyse žodžius eidama miegoti, nuo šių žodžių, beje, ir prasidėjo mano šis spartesnis virsmas, po kurių sekė knygų skaitymas (iki tol kokie geri metai buvo įvairių seminarų klausymas ir straipsnių internete skaitymas):
Esu kas aš esu, einu miegoti ramybėje, miegu su Dievu, keliuosi su džiaugsmu, gyvenu su Dievu.Šiuos žodžius pradėjau sakyti dar šį rudenį, sakydavau sau mintyse eidama miegoti. Man buvo be galo neramu ištarti "su Dievu" (atrodė naktį man miegant ir ateis tas atpildymas už mano nuodėmes), tai netgi buvau išeliminavusi ir vėliau pakeitusi į meilę. Tiesa, šie žodžiai yra išgirsti iš vienos Kauno mamų klubo paskaitos lektorės. Dabar tuos žodžius pasakau vyresnėlei prieš labanakt.
Dar įdomus dalykas įvyko. Negaliu teigti ar tikrai po šios knygos, ar tai buvo ir kitų knygų įtaka, ar gal apskritai darbas su savimi, bet jau galiu ramiai pažiūrėti į veidrodį, t.y. į savo akis. Prieš kokį 20 metų ar kažkiek, nepamenu, įvyko man toks nemalonus nutikimas, kad įsispoksojau sau į vyzdžius veidrodyje ir akimirką kažkur panirau ir tai buvo be galo baisu. Pradėjau bijoti žiūrėti sau į akis veidrodyje, o taip pat ir į kitus žmones. Turiu galvoje ne pačias akis, o įsistebeilyti į pačius vyzdžius, atrodė, kad ten tuoj mane kažkas nučiups. Ilgainiui ši baimė pranykdavo, vėl atsirasdavo. Tai dabar jau džiaugiuosi, kad galiu visiškai ramiai žiūrėti į save veidrodyje ir į kito žmogaus akis ;).
Apie knygą. Šią knygą galima cituoti ir cituoti. Jau nuo pat pradžių norėdavosi bėgti prie kompiuterio užsirašinėti, paskui supratau, kad būtų knygos perrašymas. Vėliau pradėjau kaišiotis lapukus, atseit sugrįšiu, užsirašysiu. Atsiverčiau dabar tuos prabėgom pažymėtus lapus. Nežinau net nuo ko pradėti, kad visos knygos neperrašius...
Gal pradėsiu nuo to, kad knygoje tiek kartojama būti čia ir dabar, kad jau atsiranda įprotis pagauti save galvojant. Tada netikėtai (netikėtai pačiai sau) mintyse pasakau "šios akimirkos jėga" ir palengvėja, o su palengvėjimu išeina malonus atodūsis ir pajungtu kaip dingsta raukšlės nuo kaktos, nes pasirodo "įtemptai mąsčiau" :). Pradedu vėl džiaugtis akimirkomis ir tiesiog būti, niekur neskubėti, nelėkti. Na jau ir šiaip kurį laiką neskubu niekur, nes su trim mažamečiais daug nepriskubėsi, bet vat galvoti tai oi kiek galvojau! Ypač pastaruoju metu, laukiantis mažiuko. Buvau vėl gerokai įnikusi į savo pyktį ir abejingumą keliančias mintis. Dabar jau žinau - rezultatas būtų nulinis! Nes tai yra tiesiog praeitis, apie kurią bambu, ir ją reikia priimti tokią, kokia ji buvo ir tiek, ir gyventi, gyventi čia ir dabar. Būtent skaitydama šią knygą pagavau save, kad apie ką galvoju visuomet, tai tik apie praeitį, kuri jau buvo, arba apie ateitį, kuri dar tik bus. Bet tik ne apie dabar, šią akimirką.
Pacituosiu kelias atsitiktinai pasirinktas savo atžymas ir tikiuosi, kad dar kartą susiimsiu ir atrinksiu dar keletą citatų ir taip papildysiu šį įrašą. Tiesa, nemažai šios knygos citatų radau www.citatos.com.
- Ištrauka iš skyrelio "Kad ir kur būtumėte, būkite visiškai čia":
Kad ir kur būtumėte, būkite čia. O jeigu patiriamas čia ir dabar jus kankina, jei nesate laimingi, turite tris galimybes: pasišalinti iš situacijos, pakeisti ją ar visiškai su ja susitaikyti. Jeigu norite būti savo gyvenimo šeimininkai, turite nedelsdami pasirinkti vieną iš trijų galimybių. O tada priimti tokio sprendimo pasekmes. Be jokių išlygų. Be jokio negatyvumo (100 psl.).
- Ištrauka iš skyrelio "Kančios virtimas ramybe":
Pirmoji galimybė - kiekvieną mirksnį būti nuolaidiems to momento tikrovei. Žinodami tai, kas yra ir nebegali būti pakeista (nes tai jau yra), pripažįstate šią akimirką ir imatės to, ką reikėtų daryti šiomis aplinkybėmis. Jei išsaugojate šią pripažinimo ir nuolankumo būseną, tai daugiau nebekuriate negatyvumo, kančios, nepasitenkinimo. Tada gyvenate nesipriešindami, malonėje ir šviesoje, laisvi nuo grumtynių už išlikimą.
Jei negalite to pasiekti, jei praleidžiate šią galimybę (ar dėl to, kad negalite pakankamai pasijusti esą čia ir dabar ir apsisaugoti nuo įprastesnių pasąmoningo priešinimosi programų veikimo, ar dėl to, kad sąlygos yra per daug kraštutinės ir jums visiškai nepriimtinos), tai pasmerkiate save skausmui ir kančiai. Gali atrodyti, kad tai aplinkybės verčia kentėti, bet iš tikrųjų kančias sukelia jūsų priešinimasis.
Taigi čia iškyla antra galimybė tapti nuolankiems: jei negalite sutikti su išoriniais veiksniais, sutikite su vidiniais. Jei negalite priimti išorinių sąlygų, priimkite vidines. Tai reiškia - nesipriešinkite skausmui. Leiskite jam būti. Būkite nuolankūs liūdesio, nevilties, baimės, vienatvės ar kitokios kančios akivaizdoje. Būkite jos liudininkai, net mintyse nebandydami užklijuoti jai etiketės. Apglėbkite ją. O tada stebėkite, kaip nuolankumo stebuklas permainys gilią kančią į gilią ramybę. Tai jūsų nukryžiavimas. Tegu tai tampa jūsų prisikėlimu ir "dangun žengimu" (229-230 psl.).
- Ištrauka iš skyrelio "Pasirinkimo jėga":
Niekas nesirenka nedarnos, konfliktų ir skausmų. Niekas nesirenka ligos. Šie dalykai randasi todėl, kad nepakankamai esate čia ir dabar, jumyse trūksta šviesos, išsklaidančios praeities tamsą. Jūs esate ne visai čia. Dar nesate pakankamai atbudę. Ir kol kas jūsų gyvenimą tvarko protas.
Lygiai taip pat, jei nesutariate su savo tėvais, jei vis dar laikote užslėpę apmaudą dėl jų elgesio, dėl to ką jie padarė ar ko nepadarė, tai jūs vis dar tikite, kad jie galėjo pasirinkti - kad jie galėjo pasielgti kitaip. Visuomet atrodo, kad žmonės turėjo pasirinkimą, bet tai - iliuzija. Nes kol protas besivadovaudamas savo sąlygotomis programomis tvarko jūsų gyvenimą, kitaip sakant, kol esate protas, tol neturite jokio pasirinkimo. Jokio. Kaip galite pasirinkti, jei jūsų čia nėra. Susitapatinimo su protu būsena yra didelė nedarna. Tai tam tikra liga, kuri kankina beveik visus (237 psl.).Dar vienas įdomus dalykas. Baiginėjant skaityti knygą, vėl dar kartą vos nemiriau sapne (apie sapnus rašiau įraše "Sapnai"), tik šįkart gal baimės nebuvo, bet labai buvo didelis ryžtas atsikelti. Reikės vėl grįžti prie sapnų analizės. Tiesa, skaitant knygą sapnus analizuodavausi vadovaujantis Udo Becker simbolių žodynu (t.p. pasiėmiau iš bibliotekos, bet labai norėčiau tokią visuomet turėti po ranka).
Oficialus knygos aprašymas
Norėdami prisiliesti prie šios akimirkos jėgos, turime atsisakyti analitinio mąstymo ir jo sukurto netikro aš, arba ego. Su šios knygos puslapiais mes sparčiai kylame į dvasios aukštumas, kur įkvepiame tyro būties oro. Nors kelionė išties nelengva, Eckhartas Tolle kalba apie ją labai suprantamai. Šioje knygoje jis atsako į dažniausiai jam pateikiamus klausimus, ir tie atsakymai yra kelionės kelrodžiai ženklai.
O mūsų, keliautojų, laukia nauji atradimai. Visų pirma mes sužinosime, kad nesame vien protas, kad galime išsivaduoti iš psichologinio skausmo, kad tikrąsias savo galias atskleisime tik atsidavę šiai būties akimirkai. Mes taip pat sužinosime, jog mūsų kūnas yra tie vartai, pro kuriuos galime įžengti į vidinės ramybės ir tylos erdvę, į Dabar, į amžiną buvimą čia - kur nėra jokių problemų, kur viešpatauja džiaugsmas, kur mes randame savo tikrąjį aš. Patekę į tą erdvę mes suvokiame, jog esame tobuli.
Daug kas iš mūsų supras, kad pagrindinė šio kelio kliūtis yra mūsų bendravimas su žmonėmis, ypač intymūs santykiai. Tačiau mes jau esame "kitoje teritorijoje", kurioje viskas vyksta kitaip. Ima aiškėti, jog santykiai - tai dar vieneri vartai, vedantys į dvasios nušvitimą. Pro juos žengsime, jei išmoksime iš tikrųjų mylėti, atjausti ir bendrauti išmintingai. Pasekmė - tikra dviejų aš sąjunga.
Kai išmoksime būti tik čia ir dabar, kai imsime jausti savo vidinį kūną, kai galėsime atleisti ir nesipriešinti, kai prisiliesime prie žodžiais ir sąvokomis neišreiškiamos savo Esaties - štai tada įvyks tikrieji pokyčiai, kurie vadinami nušvitimu.
Apie autorių
Eckhartas Tolle gimė Vokietijoje ir ten praleido trylika gyvenimo metų. Vėliau jis studijavo Londono universitete ir dirbo Kembridžo universitete moksliniu konsultantu. Būdamas dvidešimt devynerių, jis patyrė dvasinę transformaciją, kuri visiškai pakeitė jo asmenybę ir gyvenimo būdą. Kitus kelerius metus šios knygos autorius stengėsi suvokti dvasinės transformacijos prasmę ir tokiu būdu pradėjo neapsakomą vidinę kelionę. Eckhartas Tolle neseka jokia religija ar mokymu. Jis tiesiog praneša laiko ribas viršijančią žinią: galima išsivaduoti iš kančios ir gyventi ramybėje. Nuo 1996 metų Eckhartas Tolle gyvena Vankuveryje, Kanadoje. Jis daug keliauja po pasaulį ir skleidžia savo suprastas tiesas visiems, norintiems jas išgirsti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą