Mokausi tinkamai išreikšti savo pyktį

Šiandien turėjo būti įrašas visai kita tema, arba jo visai nebūti. Bet kadangi ir vakar, ir šiandien užsipuoliau savo vaikus, tai vėl susimąsčiau apie savo pyktį. Labiausiai kliuvo mažajai (šiaip ji mažoji iš sesių, bet iš tiesų ji vidurinioji :)), nes vis prižadindavo tik įmiegantį broliuką arba ateidavo su žinia "padariau sysių į kelnes". Suprantu, kad vaikai čia niekuo dėti, kad pyktį iššaukia visai kas kita - mano nuovargis, nerealūs lūkesčiai ir/ar dar kokios priežastys. Suprantu ir tai, kad pyktis nėra blogis iš esmės, tačiau svarbu kaip jis išreiškiamas.

Turiu pasakyti, kad pyktis buvo viena iš keletos priežasčių, kurios paskatino mane keistis. Ir ką aš ilgainiui sužinojau ir atradau (seminaruose, knygose, straipsniuose internete ir kitur):

• visų pirma sužinojau, kad tai, kaip mus auklėjo (ypač svarbūs pirmieji dveji vaiko metai), įsirašo į pasąmonę, ir jau vėliau gyvenime į tam tikras situacijas reaguojame automatiškai. Taip atradau, kad vaikystėje patyriau daug pykčio ir neteisybės, ir kad ir kiek stengčiausi tam tikrose situacijose reaguoti ramiai ir blaiviai, automatiškai reaguoju pykčiu ar net agresija;
• tai sužinojusi kurį laiką kaltinau savo tėvus, tačiau ilgainiui supratau, kad negaliu jų kaltinti - jie kitaip ir nemokėjo auginti, nes patys buvo taip pat auginti, patys turėjo tas pačias "programas" pasąmonėje, ir su didžiausiu siaubu supratau, kad ir savo vaikams įkalsiu tokį patį suvokimą bei gebėjimą pyktį išreikšti tokiu netikusiu ir netgi žalingu būdu (!);
• tikriausiai dar šį rudenį netikėtai sužinojau, kad tai, kas yra mūsų pasąmonėje, yra kaip įrašytos programėlės, kurios ir reaguoja automatu, ir, dideliam mano džiaugsmui, mes patys galime tas programėles perrašyti!;
• vėliau atradau ir kai kurias priemones, kaip keisti pasąmonėje užfiksuotas "programėles" - saviįtaiga, saviugda ar dar kaip pavadinsi, bet paprastai tariant, tai būtų teigiamų sąvokų kartojimas;
• dabar jau galutinai įtikėjau tokių priemonių galia, tačiau vis nesiseka ilgą laiką išbūti be pykčio. Sužinojau ir tai, kad netgi meditacijos iššaukia pykčius, kadangi tai buvo mūsų užslėpti nemalonūs patyrimai, nuoskaudos, kurie dabar lenda laukan;
• ir visiškai neseniai sužinojau, kad norint iš tiesų keistis, reikia iš naujo išgyventi tas situacijas, kurios sukėlė pyktį, kuris buvo neišsakytas, neišsakyti skauduliai ir kiti nemalonūs jausmai, ir jas paleisti;
• ir suprantu, kad dar daug ko nežinau, ir norėčiau surasti bendraminčių ar mokytojų, su kuriais kartu galėtume save teigiamai keisti.

Šie paskutiniai punktai yra tai, kur link turiu dirbti. Turiu mokytis jausti ir mokytis teisingai ir konstruktyviai reikšti pyktį. Pacituosiu ir su tuo susijusią knygos "Pabudimas" ištrauką:

Kovo 8 d.

Kad patirtumėte meilę, turite patirti savo pyktį

Jei norite jausti daugiau meilės, turite leisti pajusti daugiau savo pykčio. Jei bijote pykčio, susiraskite gerą gydytoją (kuris nebijo pykčio!), kad šis padėtų išmokti saugiai, konstruktyviai patirti ir išreikšti pyktį. Po pykčiu visada slypi vieta, kur buvote sužeisti ar kažkaip atidavėte savo jėgą. Atidengę ir išgyvenę nuoskaudas, galite išgyti. Išmokę tiesiogiai parodyti savo reikmes ir jausmus, jausite mažiau pykčio. Galiausiai jausite meilę ir užuojautą žmogui, ant kurio buvote supykę.Mūsų natūrali būsena yra meilė, kai ji neblokuojama nuslopintų emocijų. Mūsų dvasia automatiškai jaučia meilę. Kai priimame ir susitaikome su savo jausmais, kituose atpažįstame esmę ir jaučiame jiems meilę.

Aš mokausi jausti ir tinkamai bei konstruktyviai išreikšti savo pyktį

Taip pat - turiu dar kartą patirti, išjausti ir paleisti savo nuoskaudas. Tikriausiai tai ir iššaukė vėl mano tokias audringas reakcijas šiomis dienomis.

Knygos "Kasdieniai nušvitimai" ištrauka, kurioje buvo aprašytas pyktis, suviliojo mane įsigyti šią knygą, apie ją rašiau įraše Laimės paieškos. Pateiksiu šią ištrauką (76 psl.):

Pyktis

Pyktis dažnai apibūdinamas kaip "raudonoji migla", apgaubianti taip, kad daugiau nebegalime valdyti jausmų, o kartais - ir veiksmų. Pyktis gali užvaldyti, tačiau mes taip pat galime išmokti jį valdyti, numalšinti liepsnas ir ugdyit toleranciją bei kantrybę.Jei leisite savo pykčiui prasiveržti skaudžiais žodžiais ar veiksmais, galite iš tiesų užgauti kitus, tačiau žmogus, kuris nuo to nukenčia labiausiai, esate jūs pats. Tik prisiminkite, koks sutrikęs jaučiatės po pykčio proveržio. Sutinku, labai nesveika slėpti pyktį viduje, nes tai sukuria siaubingą ir skausmingą įtampą, galinčią bet kada jus išduoti, tačiau jei neišmoksite valdyti vidinio pykčio, nuolat susidursite su išoriniais dirgikliais ir būsite nepaliaujamai provokuojami.Kai jaučiamės pikti, esame tarsi įstrigę; nebesugebame prasmingai bendrauti, tad tiesiog riaumojame. Tiek daug pykčio pasitaiko šeimose, darbe, net autobusuose ir traukiniuose. Kodėl pyktis mus taip staigiai užvaldo? Kodėl vakariečiai darosi vis piktesni, nors yra turtingi ir viskuo aprūpinti? Dėl ko iš tiesų jie pyksta?Atminkite, pykčio kupini žmonės širdyje labai kenčia; tokia būsena nėra gera. Daugumai paprasčiausiai vertėtų šiek tiek ramiau reaguoti į tai, kas vyksta, o kai pastebite ar pajuntate, kad ima kauptis pyktis, turėtumėte mintimis nuo jo atsiriboti ir paklausti savęs, ar pratrūkus jums bus geriau. Ar suspėjate atpažinti savo pyktį, nenukreipdami jo į kitus? Mokykitės išreikšti savo nuomonę neužgaudami kito, darykite tai ramiai ir tvirtai, nepasiduokite nevaldomam pykčio protrūkiui, kuris tikriausiai neigiamai paveiktų visus aplink. Sugebėkite pažvelgti giliau į pykčio priežastis; išsivaduokite nuo to užvaldančio jausmo ir toliau ieškokite priežasčių.

Pykčio apibūdinimas kaip "raudonoji migla" ar pykčio nykštukai, kuriuos sutikome nuostabioje Birutės Mar knygoje "Marija ir Pūkelis", prilipo kalbantis su vyresniąja dukra. Tai "vyresniajai" šiuo metu 6.5 metų, ji yra mano angelas sargas, vaikščiojantis išminties lobynas, ir jai nepelnytai daugiausia kliūna tiek nuo manęs, tiek nuo tėčio. Ir joje matau save, kai ji rėkia ant savo sesės, kurią iš tiesų labai myli ir globoja...

Pabaigai - reikia mokytis iš vaikų, jie yra labai nuoširdūs. Mano 2.5 metų mažoji labai gražiai suvaidina pyktį, kai žaidžia. Susigalvoja kokią nors situaciją ir labai aiškiai ir išraiškingai pareiškia "aš pykau". Bet man labiau patinka, kai papučia lūpytes (šitai matė, kai vyresnioji sesė iš tiesų pyko), tik ilgai neatlaiko ir pradeda juoktis.