O tada... O tada tiesiog ima viskas keistis - daug pykčio, daug neapykantos, beviltiškumo, kuris stabdo mano keitimosi procesą. O gal kaip tik tuo metu ir reikia to stabdžio? Gal per greitai viskas vyksta? O galbūt tiesiog ateina nauja pamoka, naujas mano pokyčių sėkmės išbandymas, kurio aš neatlaikau? Galbūt. Bet tai sukelia be galo daug skausmingų minčių. O blogiausia... Blogiausia yra tai, kad tomis mintimis neturiu su kuo pasidalinti. O taip reikia. Nes tos mintys niekur nedingsta. Galbūt jas trumpam paslepiu kažkur savyje, bet tai, kas užspausta, išlenda kita forma. Ir tada... Tada, dažniausiai, išsikraunu visa tai ne ant ko kito kaip tik ant savo vaikų... Ir tuomet vėl begaliniai priekaištai vaikams, tuomet vėl sprogstu. Bet tik kartais vyro akivaizdoje, t.y. išrėkiu jam tai, kas manyje yra susikaupę. Ir vėl durų trankymai, gąsdinimai, kad nenoriu čia gyventi, išeisiu ir t.t. ir pan. Ir kam viso to reikia, viso šio pykčio? Šito vat nesuprantu. Galbūt tau, mano gyvenimo stabdi?
Jau kelias dienas, kai paskaičiau šį straipsnį "Laiškas savo problemai", bandžiau mintyse rašyti laišką savo problemai. Hm, ir kas ta mano problema? A, baimė. "Labas, baime..." ir akyse kažkaip pašviesėdavo ir nusišypsodavau. Baimė sakydavo "Labas", bet man būdavo nebaisu. Tuomet vėl galvodavau, kas toji mano problema. Ir šiandien... Šiandien paėmiau ir atsidariau visgi Beatos blogą, viena draugė neseniai pasisakė, kad ėmė vartyti Beatos blogą, nors iki tol juo nesidomėjo, net nepastebėdavo, tik receptais domėjosi. Šiandien atsiverčiau ir aš, nes nežinojau ko čia griebtis, ko man reikia išgirsti, kad mane paskatintų nesėdėti vėl vietoje, ir vėl veikti. Ty. siekti ramybės, santarvės, dėmesio, tarpusavio supratimo, darnos savo šeimoje. Ir ką - atsiverčiau aš tą Beatos blogą ir akimirksniu supratau, užslopinau aš spontaniškumą! Iš jos blogo tuo ir dvelkia, spontaniškumu ir gyvenimo džiaugsmu. Tikiu, kad ir vyras dar ją labai palaiko... Pamatau antraštę apie prieskonius mėgintuvėlyje ir jau girdžiu savo vyro balsą (jei aš taip pasielgčiau) - kas čia per nesąmonė, neturi kuo užsiimti, vyrui geriau dėmesio skirtum.
O kiek mintyse esu rašiusi laiškų savo vyrui... Nesuskaičiuočiau jau. Bet taip ir nesu parašiusi, nei vieno. O į akis esu pasakiusi tik mažytę dalelę, iš to, ką norėčiau pasakyti. Visos mano kalbos yra tik pezalai ir pliurpalai ir nėra laiko joms. O kai vyras pliurpia (net tauškia greitakalbe), tai jau tenutyla visi aplink, teužsičiaupia klykiantys ar čiauškantys vaikai aplink ir tesiklauso žmona ir neprataria anei žodžio, o tik linkčioja galva ir ai ai sako, kaip tu čia gerai padarei.
Nežinau, kaip tai nutiko. Daug kartų esu savęs to klaususi. Kaip tai nutiko, kad su manimi vyras nenori bendrauti, t.y. nori bendrauti tiek, kiek jam tai patinka, ty. kiek reikia jį išklausyti. O aš. Ai, o kas aš? Aš gi tam ir reikalinga tikriausiai.
O aš plyštu, sprogstu nuo savo poreikio kūrybiškumui išreikšti. Bent jau taip įvardinau sau, nes nežinau, ar tikrai kūrybiškumui. Gal veiklumui. Kai atsipalaiduoju ir jaučiuosi gerai, tai kūrybinės mintys tiesiog užgula mane, bet jei imuosi realizuoti bent mažytę dalelę, prisistato vaikai, arba tik vienas, arba ir visi trys, lipa ant kelių, visi nori mamos...
Pastaruoju metu ėmiau įsivaizduoti (tą pasakojau ir savo vyresnėlei septynmetei, ir vyrui), kaip į mano energetinį kūną savo čiuptuvėliais įsisiurbia vienas vaikas, paskui antras įkabina savo čiuptuvėlį, paskui trečias, jėgų vis mažėja, o paskui ir vyras. O tada suglembu, surūgztu, netenku energijos ir pavirstu pikčiurna. Tikriausiai kažką ne taip darau. Sako, jei nori dalinti, turi gebėti ir priimti iš kitų, jų dovanas. Nes tik kai ąsotis yra pilnas, iš jo galima kažką išlieti. Man atrodo, kad natūraliai priimu. Bet gal per mažai? Ar per greitai save išdalinu? Kažko dar nesupratau ir neišmokau?
Tai kaip, mano gyvenimo stabdi, ar parašysi man laišką? :) Tiesą sakant, berašant tau, man jau ir palengvėjo, jau ir jėgų atsirado, jau gal ir išverkiau, ką reikėjo išverkti. O dar ta hang muzika fone...
Reikia eiti darbuotis, valgyti gaminti ;)
Labai lauksiu tavo laiško, mano gyvenimo stabdi.
Tavo aš :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą